Gerbiamas Ministre, czyli Szanowny Panie Ministrze....

Gerbiamas Ministre,

kaip žinia, mandagumas liepia atsakyti į laiškus, todėl ir rašau Jums. Neslėpsiu, nustebau, gavusi Jūsų kreipimąsi, nes iki šiol visi mūsų, Lietuvos lenkų, bandymai užmegzti su Jumis ryšį buvo, deja, bet bergždi. Visus mūsų prašymus ir teiginius dėl pakeitimų švietimo sistemoje iki šiol ignoravote. Tiesa, šia prasme, Jūs nesate išimtis, taip elgiasi dauguma Jūsų kolegų - nuo valstybės tarnautojų iki Seimo politikų. Nieko naujo, kad esame nuolat žeminami bei laikomi antrarūšiais Lietuvos piliečiais. Pripratome, nors visiškai nepritariame ir kaskart suskauda širdį dėl tokio neteisingumo, todėl Jūsų laiškas mus pribloškė. Pirma mintis: Gal įprastos Lietuvos politinės tradicijos keičiasi.  

Laišką parašėte lenkų kalba. Ačiū. Atsakau lietuviškai, nes moku valstybinę kalbą. Myliu ją ir gerbiu. Tai yra mano šalies, kurioje gimiau ir gyvenu, kalba. Man labai gaila, kad galbūt nemoku šios kalbos nepriekaištingai. Dar prieš dvidešimt metų neturėjau galimybių ir progos puikiai išmokti šios kalbos. Tačiau užtikrinu Jus, jog dedu daug pastangų, kad mano vaikai šią kalbą išmoktų taip gerai, kaip tik įmanoma. Manau, tai yra mūsų bendras tikslas, todėl KARTU padvigubinkime pastangas. O tautinės mažumos paniekinamas, prievarta, pažeminimas ir bandymai išguiti mūsų gimąja kalba iš lenkiškų mokyklų veda į aklavietę. Nepažįstu tėvų, kurie galvotų kitaip.

Koks bjaurus ir skausmingas (bei patogus) yra priekaištas, kad Lietuvos lenkai nenori mokytis lietuvių kalbos. Iki šiol nesutikau nė vieno lenko, kuris ginčytų lietuvių kalbos reikalingumą. Gyvename šalyje, kurioje oficiali ir valstybinė kalba yra lietuvių. Tai neabejotinas ir neneiktinas faktas. Ir tai visada bus man ir mano vaikams, kaip ir daugumai Lietuvos lenkų vaikų, valstybinė kalba - oficiali, mylima, mano, tačiau niekada gimtoji. Ar tai yra taip blogai? Ar šis teiginys iš tikrųjų yra smerktinas?

Lietuvių kalbos mokėjimas, yra neabejotinai svarbu, bet nėra pagrindinis ir vienintelis švietimo tikslas. Mokyklos tikslas neapsiriboja vien valstybinės kalbos žinių perteikimu. Pagrindinis mokyklos tikslas yra ugdyti visapusiškai išprususi žmogų, gebantį pasinaudoti gautomis žiniomis. Mokytojų pagrindinis tikslas yra formuoti asmenybę, perteikti žinias (ir nevien valstybinės kalbos) bei ugdyti vaiką dvasiškai, plėsti jo pasaulėžiūrą. Nėra nieko keisto, kad su vyru norime, kaip ir tūkstančiai Lietuvos lenkų, kad mūsų vaikai bręstų lenkų tautinėje mokykloje, nes tik artimoje ir draugiškoje jiems aplinkoje jie gali tinkamai formuotis, dvasiškai ir emociškai tobulėti bei vystytis. Kodėl Jums atrodo, kad tai yra blogai ar įtartinai?

Kodėl mano šalis, mano valstybė liepia man gėdytis mano tautybės, mano lenkiškumo? Esu lenkė iš Lietuvos, nesigėdiju to ir nenoriu, kad gėdytųsi mano vaikai. Šią vertybę manyje įtvirtino mano seneliai ir tėvai, o aš noriu perduodi ją savo atžalom. Lietuvos žemė nuo neatmenamų laikų buvo mūsų gimtoji žemė, mes gyvename čia ne vieną šimtmetį ir mano tėvai bei protėviai jautėsi ypatingai susieti su šia žemę - jų vienintele vieta šiam pasauly. Jie jautėsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiais. Tai buvo didelė vertybė, kuria jie labai didžiavosi. Tai istorija nulėmė tokią įvykių raidą. Gerbkime tai. Nekeiskime jos srovių.

Jūsų pavaldiniai nuolat ciniškai naudojasi argumentu, kad už Lenkijos ribų geriausias švietimo sąlygas lenkai turi būtent Lietuvoje. Pritariu, tai tiesa! Tačiau kur turėtų būti geriau? Kur, be Lietuvos ir Lenkijos kaimyninių šalių, egzistuoja tokia didelė autochtonų grupė, kurių likimas, istorijos raida, o ne asmeninis pasirinkimas, nulėmė būti tautine mažuma? Nereikia neigti šių tiesų ir perrašinėti istorijos vadovėlių, pažvelkime į mūsų ir jūsų bendrą praeitį pagarbiai.

Neseniai vykusioje konferencijoje vienas iš Jūsų pavaldinių pabrėžė, kad lenkų mokyklos Lietuvoje - tai sovietmečio reliktas. Liūdna netiesa, o jeigu ir reliktas, tai išpirktas daugelio pasiaukojimų ir žmonių dramų. Antžmogiškų pastangų, kad mes, jų vaikai, net ir sunkiais sovietiniais laikais, galėtumėme puoselėti savo lenkiškumą. Taip pat kaip ir nepamatuojamas lietuvių pasiaukojimas, kad jų vaikai išlaikytų lietuviškumą. Ką turėčiau pasakyti savo mamai, kuri buvo ištremta į Sibirą? Kad jos pasiaukojimas buvo beprasmis? Kad jos pažeminimas, žmogiškumo "naikinimas", kaip ir šimtų, tūkstančių lietuvių, kurie tuomet buvo panašioje situacijoje, šiandien neturi prasmės? O būtent ten, toje nežmoniškoje aplinkoje, lenkai ir lietuviai kentė taip pat ir už tą patį. Ten, kas seka iš Mamos patirimų, buvo naudojami lenkų ir lietuvių sukiršinimo metodai. Tik tada tai retai pavykdavo, o šiandien įgyvendinama labai sėkmingai. Keista, kad dar neseniai lietuviai priešinosi bandymams juos palaužti, o šiandien tą patį daro savo broliams! Blogiausia - panašiais būdais. Juk dar prieš trisdešimt metų taip pat ir lietuviams buvo įkalbinėjama, kad jie yra silpni, maži, kad tai "Didysis brolis" žino, kas yra gerai, ir viskas daroma jų ir jų vaikų labui. Kaip lengvai pamirštame istorijos vingius!

Dalyvausiu mitinge, mano vaikai streikuos. Ne todėl, kad noriu kovoti su Lietuvos valstybe, ne todėl, kad esu nelojali MANO krašto pilietė. Noriu kovoti už savo kraštą. Tarp kitko dėl to, kad buvau ciniškai pažeminta valdžios, o paskutiniu metu net mano vaikai šiame krašte jaučiasi blogesni... O kas gali būti blogiau motinai? Juolab, kad visai neseniai iš įtakingo Lietuvos politiko išgirdau: "Nepatinka - lauk iš čia".

Nenoriu, kad į mano vaikus būtų kreipiamasi su panieka, neapykanta, reikalaujama, kad jie būtų paklusnūs, tilūs ir neveiklūs. Nenoriu, kad man nuolat būtų kartojama, jog labai skriaudžiu savo vaikus auklėdama tautiškumo dvasioje ir tik Jūs bei Jūsų pavaldiniai geriausiai žino, kas jiems yra geriausia. Dalyvausiu mitinge ne todėl, kad lenkų politikai mane privertė, o todėl, kad tai yra mano gilaus įsitikinimo, nevilties ir didelio ryžto išraiška. Ir, galų gale, todėl, kad tikiu sveiku protu...

Lietuviški istorijos vadovėliai kupini neigiamo turinio, o tautinės mažumos yra žeminamos. Iš kur po dvidešimties metų nepriklausomybės Lietuvoje tiek neapykantos ir nuodų kitų tautybių žmonėms, gyvenantiems Lietuvoje? Niekada nebuvo taip blogai, kaip yra dabar...

Mokysimės iš šių vadovėlių (aprobuotų LR ŠM), nes gerbiu taisykles ir pareigas, kurias man ir mano vaikams nustato valstybė, tačiau tikiu, kad lenkiškoje mokykloje mano vaikas nebus auklėjamas man nesuprantamos neapykantos mano tautai aplinkoje.

Tikrai neteigiu, kad lietuviškos mokyklos yra blogos. Tokio išsilavinimo, profesionalumo, tokio gerumo, žmogiškosios šilumos ir išskirtinio supratingumo, kuriuos gavo mano vaikai B. Dvariono muzikos mokykloje, galėčiau palinkėti kiekvienam mokiniui visuose pasaulio kampeliuose.

Tik gaila, bet man teko susidurti ir su mokytojais, tarp kitko istorijos, kurie sėjo neapykantą mano tautai, kurie norėjo palaužti savo mokinių tautinę tapatybę, nes jiems dabartinė netiko. To labiausiai norėčiau išvengti auklėdama savo vaikus.

Noriu, kad mano vaikai mokytųsi Lietuvos istorijos ir geografijos bei visų kitų dalykų gimtąja kalba, augtų lenkiškos kultūros apsupti, bet kartu pažintų lietuvių dainas, tautosaką, papročius, skaitytų lietuvių autorių kūrinius, draugautų su kaimynais lietuviais. Nieko blogo, kad retkarčiais apsivilks baltai-raudonus marškinėlius. Esu rami, nes per Europos krepšinio čempionatą mūsų namų sienos tiesiog sprogsta nuo šūkių ir emocijų, kai mano šeima serga... už ką? Be abejo, už Lietuvos rinktinę. Su džiaugsmu ir dideliu atsidavimu! Todėl esu tikra dėl savo pasirinkimo teisingumo. Mano vaikai tikrai mylės Lietuvą, ir ne mažiau nei Jūsų, Ministre, vaikai. Esu visiškai tikra. O Jūsų prašau tik vieno: neatimkite iš mano vaikų šios galimybės. Tesuteikia jiems Tėvynė šį šansą!

Su pagarba, Edita Maksimovič
Portalo Wilnoteka.lt redaktorė,
Lenkų mokyklų Lietuvoje tėvų forumo narė,
Dviejų lenkiškos mokyklos mokinių mama

Szanowny Panie Ministrze,

grzeczność każe odpisywać na listy, co też czynię. Zaintrygował mnie Pana list. Dotychczas wszelkie próby nawiązania przez nas, litewskich Polaków, kontaktu z Panem spełzały na niczym.

Wszystkie nasze prośby i postulaty w kwestii zmian w oświacie - jak dotąd - Pan ignorował. Co prawda, nie jest Pan w tym względzie wyjątkiem, tak czyni większość Pana kolegów - od urzędników ministerialnych po polityków sejmowych. Przywykliśmy (choć absolutnie nie pogodziliśmy się) do takiego poniżającego traktowania, dlatego list nas zaskoczył. Czyżby nastąpiła zmiana utartych zwyczajów politycznych na Litwie?

Napisał Pan po polsku. Dziękuję. Odpowiadam - po litewsku. Bo znam ten język. Lubię go i szanuję. To język kraju, w którym się urodziłam i mieszkam. Żałuję ogromnie, jeśli nie znam go wystarczająco dobrze. Jeszcze dwadzieścia lat temu nie miałam szansy i okazji, by nauczyć się go w stopniu doskonałym. Zapewniam Pana jednak, że robię i zrobię wszystko, co w mojej mocy, by moje dzieci poznały go najlepiej, jak tylko można. W tym upatruję nasz wspólny cel, więc RAZEM zdwoimy wysiłki. Ale nie kosztem pogardliwego traktowania, poniżania i rugowania z życia szkoły naszego języka ojczystego. Nie znam rodziców, którzy myślą inaczej. Jakże wstrętny i dotkliwy (i wygodnicki) jest zarzut, że litewscy Polacy nie chcą się uczyć języka litewskiego. Jednakże dotąd nie spotkałam ani jednego Polaka, który kwestionowałby potrzebę znajomości języka litewskiego. Mieszkamy w kraju, w którym językiem urzędowym, oficjalnym i państwowym jest litewski. To bezdyskusyjny pewnik, niepodważalny fakt. I zawsze będzie to dla mnie i moich dzieci, jak dla większości dzieci litewskich Polaków, język państwowy, urzędowy, serdeczny, kochany, mój, ale nigdy ojczysty. Czy to aż tak źle? Czy to naprawdę aż godne potępienia?

Poza tym, znajomość języka litewskiego, mimo że ważna, nie jest celem samym w sobie, jedynym ani nadrzędnym. Celem szkoły nie jest wyłącznie nauczenie dziecka języka państwowego. Celem szkoły jest przekazywanie i utrwalanie wiedzy, kształcenie umięjętności, kształtowanie osobowości i rozwój duchowy dziecka. Trudno się dziwić, że chcemy z mężem, na wzór tysięcy litewskich Polaków, by nasze dzieci dojrzewały w szkole ojczystej. Bo tylko w takiej szkole mogą się bezproblemowo kształtować, ubogacać duchowo, właściwie rozwijać emocjonalnie.

Dlaczego uznaje Pan to za złe czy podejrzane? Dlaczego mój kraj, moje państwo każe mi się wstydzić mojej narodowości, mojej polskości? Jestem Polką z Litwy, nie wstydzę się tego i nie chcę, by się tego wstydziły moje dzieci. Tę wartość wpajali mi dziadkowie i rodzice. Ziemia Litewska od zawsze była ich ziemią ojczystą, od pokoleń tu mieszkali i czuli się wyjątkowo związani z tym miejscem - ich jedynym najprawdziwszym miejscem na ziemi. Hołdowali wartości - obywatel Wielkiego Księstwa Litewskiego. To była wielka wartość, z której byli bardzo dumni. To historia zrządziła taki, a nie inny splot wydarzeń. Uszanujmy to. Nie zmieniajmy jej nurtów.

Jakże cyniczny jest wciąż przytaczany przez Pana resort argument, że poza granicami Polski najlepsze warunki polska oświata ma właśnie na Litwie. To prawda! Ale gdzie miałoby być lepiej? Gdzie poza Litwą i krajami sasiednimi istnieje tak duże zwarte skupisko autochtonów, którym los, bieg historii, a nie własny wybór, kazał być mniejszością narodową? Nie kwestionujmy tych zrządzeń historii, ale przyjmijmy je wszyscy z godnością.

Na niedawnej konferencji jeden z pańskich podwładnych pieniacko podkreślał, że szkoły polskie na Litwie to sowiecki relikt. Przykra nieprawda, a jeśli nawet relikt, to okupiony ogromem poświęceń, wyrzeczeń i ludzkich dramatów. Nadludzkich wysiłków, byśmy my, ich dzieci, nawet w trudnych sowieckich czasach mogli pielęgnować naszą polskość. Podobnie jak ogrom wyrzeczeń Litwinów, by ich dzieci przetrwały w litewskości. Co mam powiedzieć mojej Mamie? Zesłańczyni Sybiru? Że jej poświęcenie nie miało sensu? Że tamto jej upokorzenie, usiłowanie wyzucia z człowieczeństwa, podobnie jak setek, tysięcy Litwinów będących wówczas w podobnej sytuacji, dziś ma nie mieć znaczenia? A właśnie, tam, na tej Nieludzkiej Ziemi Polacy i Litwini cierpieli tak samo i za to samo. Tam też, jak wynika z doświadczeń mojej Mamy, stosowano metody poróżnienia Polaków i Litwinów. Tylko wtedy rzadko to się udawało, a dziś udaje się nad wyraz łatwo. Zdumienie ogarnia, że jeszcze niedawno Litwini przeciwstawiali się próbom ich złamania, a dziś czynią to samo swoim współbraciom! Co gorsza, podobnymi metodami. Przecież jeszcze przed trzydziestu laty również Litwinom wmawiano, że są słabi, mali, że to „Wielki Brat“ wie, co jest dobre, i wszystko czyni się dla ich dobra i dobra ich dzieci. Jakże łatwo przyszło zapomnienie.

Będę na wiecu protestacyjnym, moje dzieci będą strajkowały. Nie dlatego, że chcę walczyć z państwem litewskim, nie dlatego, że jestem nielojalnym obywatelem MOJEGO kraju. Chcę walczyć o mój kraj. Również dlatego, że zostałam cynicznie upokorzona przez władze, a nawet moje dzieci czują się w tym kraju gorsze... A cóż może być gorszego dla matki? Tym bardziej, jeśli na dodatek zupełnie niedawno z ust wpływowego litewskiego polityka usłyszała rzucone w twarz słowa: „Nie podoba się - wara stąd“.

Nie chcę, by do moich dzieci mówiono językiem pogardy, nienawiści, nakazów i podporządkowania. Nie chcę, by ciągle mi wmawiano, że wyrządzam ogromną krzywdzę swoim dzieciom i tylko Pan i Pana urzędnicy najlepiej wiedzą, co jest dla nich dobre. Będę na wiecu nie dlatego, że polscy politycy mnie do tego zmusili, a dlatego, że jest to wyraz mego głebokiego przekonania, mojej rozpaczy i ogromnej determinacji. I wciąż też jest to wyraz wiary w rozsądek...

Litewskie podręczniki historii niosą wiele negatywnych treści, koncentrują się nieraz na upokarzaniu innych narodów, również polskiego. Skąd po dwudziestu latach wolności kraju tyle nienawiści i jadu wobec innych nacji na Litwie?! Nigdy nie było tak źle, jak jest teraz. Nie odrzucę tych podręczników, bo respektuję zasady i obowiązki, jakie nakłada na mnie i na moje dzieci nasze państwo, ale wierzę, że w polskiej szkole przynajmniej dziecko nie będzie wychowywane w niezrozumiałej dla mnie nienawiści do swojej Macierzy.

Nie insynuuję absolutnie, że litewskie szkoły są złe. Takiego wykształcenia, profesjonalizmu, dowodów takiej dobroci, ludzkiego ciepła i wyjątkowej wyrozumiałości, jakie otrzymały moje dzieci na przykład w szkole muzycznej B. Dvarionasa, mogę tylko życzyć każdemu uczniowi w każdym zakątku świata. Ale na nieszczęście dane mi było zetknąć się z wieloma nauczycielami, również historii, którzy siali nienawiść do mojego narodu, którzy chcieli złamać tożsamość narodową swoich uczniów, bo im nie pasowała. Tego najbardziej chciałabym uniknąć w wychowaniu moich dzieci. Nie widzę niczego złego w tym, że moje dzieci będą się uczyły litewskiej historii po polsku i geografii w jezyku ojczystym, że będą znały polskie piosenki, bo wymagam, by znały też pieśni litewskie. Nic złego, że czasem założą biało-czerwoną koszulkę. Jestem spokojna, bo podczas mistrzostw EuroBasket 2011 pękają ściany od wrzasków i emocji, kiedy moja rodzina kibicuje ...komu? Oczywiście litewskiej drużynie. Bez zastanowienia, z przejęciem i ogromnym oddaniem. Dlatego jestem przekonana o słuszności swego wyboru i swoich zapatrywań. Moje dzieci na pewno nie będą kochały Litwy mniej niż Pana dzieci. Tego jestem absolutnie pewna. Niech im tylko Pan na to pozwoli. Niech im pozwoli na to własny kraj.

Z poważaniem

Edyta Maksymowicz
redaktor portalu wilnoteka.lt,
członek Forum Rodziców Szkół Polskich na Litwie,
matka dwojga uczniów polskiej szkoły na Litwie